Paminklinis ženklas primena Dauguvos žemupio vietinių lyvių laisvės kovas (X-XIII a.) ir 1206 m. sukilimą prieš kryžiuočius, kuriam vadovavo lyvių vadas Ako iš Martinsalos. Tuo metu Martinso sala buvo svarbus platesnės apylinkės lyvių centras, dabar sala yra žemiau HES rezervuaro lygio.

1994 m. atidengtas skulptoriaus Girto Burvjso sukurtas memorialas – duoklė senųjų mūsų krašto gyventojų laisvės troškimui. Ši vieta ant Dauguvos upės kranto suteikia ypatingą jausmą, tarsi protėvių kovos dvasia tiesiog lauktų už senovinių pylimų, pasiruošusi bet kurią akimirką prasiveržti. Sienos viduryje esanti raidė „A” turi ypatingą galią. Tai pirmoji raidė, latvių raštuose pripažįstama kaip Dievo ženklas. Į viršų nukreipti stulpai simbolizuoja priešingų jėgų kovą, kurios viršuje susijungia ir susilieja į Saulės ženklą, nes tai yra latvių gyvenimo išmintis. Laivo formos kryžiuje iškalta žinia apie tų dienų įvykius. Ant stulpų pavaizduoti Rygos vaizdai, mūšių scenos, piliakalnis ir senovinis uostas, kuris buvo anapus Dauguvos. Pažvelgus į paminklą iš paukščio skrydžio, jis primena senovinį skydą, saugantį ne tik kovotoją, bet ir mus visus. Simbolinis pylimas turi ketverius vartus, o ant jo – akmeniu paverstus senovinius sargybinius. 2013 m. Ako memorialas buvo restauruotas ir papildytas naujais senoviniais motyvais. 2014 m. sutvarkyta teritorija palei Dauguvą.

Netoli memorialo yra vieta, kurioje archeologai aptiko seniausią žinomą akmens amžiaus žmonių gyvenvietę Latvijoje, esančią netoli Salaspilio Laukskolos. Tai buvo sezoninė akmens amžiaus klajoklių šiaurės elnių medžiotojų gyvenvietė. Šiaurinių elnių bandos sekė paskui tirpstantį ledą, o medžiotojai sekė paskui elnius. 500 m ilgio pakrantės ruože rasta keli tūkstančiai kremeninių įrankių: dalgių, pjautuvų, strėlių antgalių, peilių ir kremeninių kirtiklių. Gyventojai – Svidrų ir Arenburgo archeologinių kultūrų atstovai.

Teritorija sutvarkyta, įrengta valčių nuleidimo vieta, iškylų vietos.

Nuotraukos iš Salaspilio TIC archyvo.